vaikingas

vaikìngas, -a adj. (1), -à (3) Mžš 1. turintis daug vaikų: Ta žmona vaikìnga, t. y. tura daug vaikų J. Vaikìngas tėvas: kožnai vagai vaikas – kiek vagų, tiek vaikų Vlk. Vaikìnga šeima NdŽ. | Vaikìngi namai DŽ¹. 2. f. K, LsB527, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Žgn, Pš, Pkr, Lb, Gdr, Str, Kzt vesianti, turėsianti: Vaikingà kralkė buvo i išstipo Klt. Katė stora, moja vaikingà Vlk. Gyvatės kai vaikìngos, nuodingesnės Šmn. Vaikinga gyvatė kaip kerta žmogų, tai daug atkalbėjimo reikia LTR(Aln). Vaikìnga kalė, vaikuotas vėžys Jn(Kv). Vaikìnga kumelė Kv. Vaikinga stirna R, MŽ, N. 3. ppr. f. L310, BŽ24, Pnd [i]nėščia: Vaikìnga žmona Jn(Kv). ^ Kad pripenėj[o] svetelius, tai nuej[o] nupūkštė kap vaikìngi Rod. Gaspadorio pilvas nuo smetonos [didelis], vis tiek kap vaikìngas DrskŽ.